PANEMUNIŲ KULTŪRINIO TURIZMO MARŠRUTAI

Jurbarko

Jurbarko miestas nutolęs 96 km į vakarus nuo Kauno, įsikūręs prie Imsrės, Mituvos ir Nemuno upių. Šios vietovės istoriniuose šaltiniuose pradedamos minėti XIII a., bet žmonės čia gyveno žiloje senovėje. Šis kraštas itin svarbus buvo kovų su kryžiuočiais metais. Nuo XIV a. Jurbarkas tapo karališkuoju dvaras, kurį valdė karalienės. Iš jų labiausiai žinoma LDK Žygimanto II žmona Bona Sforca. Vėliau čia šeimininkavo Polocko vaivada Liudvikas Radvila, Naugarduko vaivada Jonas Mikalojus Radvila. 1804 m. Jurbarkas tapo Rusijos kunigaikščio Platono Zubovo nuosavybe. Zubovai dvarą valdė iki 1842 m. 1846 m. caras Nikolajus I Jurbarko dvarą paskyrė kunigaikščiui Ilarionui Vasilčikovui, kuriam mirus 1851 m. Jurbarko seniūniją paveldėjo du jo sūnūs. Vėliau Jurbarkas perėjo vienam iš sūnų - Ilarionui Vasilčikovui, jį valdžiusiam iki Pirmojo pasaulinio karo. Vasilčikovų giminė dvarą valdė iki 1918-ųjų metų.

Vasilčikovai savo dvarą suformavo kairiajame Mituvos upės krante, senojo, XVIII a. įkurto Jurbarko parko teritorijoje. Čia buvo pastatyti stilingi rūmai, kurie neišliko ir dvi oficinos. Netoliese buvo pastatyta nedidelė, tačiau gana puošni cerkvė. Vasilčikovai, formuodami dvarvietę, šiaurinėje dalyje gerokai išplėtė parką, aptvėrė jį raudonų plytų tvora. Prie rūmų buvo galima privažiuoti pro dvejus aukštus, plačius geležinius vartus.

Vakarų pusėje prie parko stovėjo dvaro urėdo namai. Netoli nuo jų buvo pastatytas atskiras mūrinis namas dvaro administracijai. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, čia gyveno ir kūrė iškilus tarpukario metų Lietuvos skulptorius Vincas Grybas. Paminkliniame name, kur gyveno skulptorius, veikia Vinco Grybo memorialinė ekspozicija.

Vasilčikovų laikais dvarvietėje būdavo rengiama nemažai švenčių, į kurias suvažiuodavo kunigaikščiui artimi žmonės. Prieš kiekvieną tokį susibūrimą parkas būdavo gerai išvalomas, per Mituvos upelį padaromas naujas balto beržo tiltelis. Kitame Mituvos krante buvo graži lanka, augo jaunas, apie XIX a. aštuntą dešimtmetį Vasilčikovų pasodintas pušynėlis. Gražiai prižiūrimame jaunuolyne augindavo fazanus.

Po 1918 m. vasario 16 d. Vasilčikovų dvarvietė kartu su abiem parkais ir vaismedžių sodu buvo perduoti „Saulės“ draugijos įkurtai Jurbarko progimnazijai. Parkas tapo atviras visuomenei.

Šiandieną yra išlikusios dvi vienodos simetriškai išsidėsčiusios vėlyvojo klasicizmo buvusios dvaro oficinos. Buvusio dvaro parkas siaura juosta nusidriekęs kairiąja Mituvos upės pakrante. Jo teritorija sudaro apie 30 ha ir yra mišraus suplanavimo. Parko šiauriniu pakraščiu eina ilga, plati, lenkta pasivaikščiojimo alėja.Buvusių parko rūmų, kurie sunaikinti per Pirmąjį pasaulinį karą, vietoje stovi paminklas skulptoriui V. Grybui.

Nuo 1991 m. šiaurinėje oficinoje veikia Jurbarko krašto muziejus. Muziejaus lankytojams pristatomas autentiškas puošnaus medžio dekoro XIX a. statinio interjeras, o naujos stacionarios ekspozicijos pasakoja apie viduramžių kovas, Pieštvės pilies šturmą, Jurbarko miesto ir dvaro istoriją bei kultūrą. Čia taip pat galima pamatyti XIII-XV a. kryžiuočių ginkluotę ir XIX a. dvaro kostiumų kolekciją. Įrengta ekspozicija, skirta Jurgiui Baltrušaičiui – poetui, vertėjui, diplomatui. 

Buvusi cerkvė pritaikyta šiuolaikinei kultūrai ir menui skleisti. Joje vyksta profesionalaus meno koncertai ir vaizduojamojo meno parodos. Dvaro komplekso pietinėje oficinoje nuo 2008 m. įsikūręs Jurbarko turizmo informacijos centras.

Į viršų
Žemyn